Ilipu i rudeniskai pasipuosusi medi, atsisedu ant sakos. Apzvelgiu pasauli ir kaires i desine, is virsaus i apacia... ir ka jus manote - pasidaro be galo liudna ir asara nurieda per stora pudros sluoksni.
Apacioje vaikscioja Gyvenimas. Jis iesko manes ir neranda. nejuciomis nusispysau. Prisimenu kad Gyvenimas buvo visai neblogas- draugai, pokstai, grozis slypintis kiekviename...
Tyliai verkiu - pasaulyje neliko grozio arba as jo nepastebiu, pasaulyje nebera nieko, nieko gero kas butu skirta isimtinai man.

Ar bent atkreipei demesi, kad pasaulis sukasi ne apie tave? paziurek koks grazus ruduo. sakai lyja? blogas oras? kvailas mazyti zmogau, susimastyk kad ne visa kad gera grazu. pazvelk kaip lietaus laselis bega langu. Kaip mires lapas prisipaludes prie slapio asfalto. kaip gatvemis laksto nusiure kates...

Dziaugsmas yra, taciau reikia prisiminti, jog dziaugsmas - tai tik trumpa akimirka, tad ar verta ji patirti, kad po to suprastum, koks bjaurus pasaulis yra be dziaugsmo, kurio tuo metu nepatiri?





paskutinis sakinys - draugo man uzduotas klausimas.