Padrikos mintys

-Baik juotis, tai mane erzina.
-Negi taip sunku matyti mane geros nuotaikos?
<...>
-Laime galima iskaityti akyse, judesiuose, prisilietime. Tam nereikia visad kvailai vypsoti. Svarbiausia, ka gali vienas zmogus duoti kitam, yra zodynas leidziantis suprasti tavo vidine busena, leidziantis skaityti mintis ir...
-Tai kodel neduodi man to zodyno,  kuriame parasyta, ka reiskia kai pusiau prisimerkusi zvelgi kazkur man per peti, kur aiskiai apibrezta ka reikia daryti, kai neklusnia plauku sruoga grazini i vieta, kur patariama kaip reaguoti kai galandi nagus i savo juodus dzinsus?
-Nes tau jo nereikia.


Kodel norime skaityti kitu mintis? Kas pasikeistu? Daznai manome zinantys, ko troksta salia musu esantis zmogus. Tada elgiames pagal sablona, t.y. bandome pildyti troskimus. Labai liudna, jei susitinka du tokie zmones. Jie atviri, vienas kito neapgaudineja, bet kazkas ne taip. Ne vienas nepasako ko tikisi is kito, bet troksta zinoti ko is jo tikimasi.
Bunant savimi nieko neiskaudintumete. Gal apsijuoktumete, gal supykdytumete, gal susirastumete priesu, bet nieko NEISKAUDINTUMETE.  
Kritika kartais zeidzia, ar liudina, bet po poros dienu buna pamirstama, arba apie ja pamastoma is kitos puses - bandoma pasitaisyti.
Jei zinotume, ka masto kitas zmogus niekada nebutume savimi. Norime, kad kiekvinas mus vertintu auksciausiu balu ir, tiksliai zinodami kaip tai padaryti ("kaip gerai butu jei dabar man kas pasiulytu puodeli kavos", "kodel niekas nepagiria naujos mano plauku spalvos", "gera butu prisesti, pavargau tiek laiko vaikstineti"...), su kiekvienu istartu zodziu ar padarytu judesiu siektume to balo. Mes pelnytume taskus kitu sirdyse, bet prarastume savo savasti. Jei TIKRAI zinotume, kad kitas pasmerks uz atvirai parodyta nuovargi , stengtumemes jo nerodyti... O jei galvojame kad TIKRAI zinome o taip nera?
O jei manome, kad pasmerks uz sypsni? Uz dziaugsma, kuri sukele pamatytas paukstelis? Uz tai, kad is laimes pasokinesi baloje? Uz bandyma pakviesti i atrakcionus?...

Zmones - keisti padarai, keisciausi is visu man zinomu ir nezinomu...

Esu dekinga pasauliui, kad jis man suteikia kelias minutes laisvo laiko, per kuri galiu pamastyti ir padaryti isvadas.
Man NIEKAS nebesvarbu. Daugiau jokio juodu minciu sasiuvinio - geriau toks sasiuvinys, kuriame bus ir skausmo ir dziaugmo... girdejau kad zmones ji vadina dienorasciu! . Nebandysiu sutrukdyti sau sypsotis. Taip as dabar esu visiskai laiminga.

Turiu teise buti savimi ir labai atsiprasau, kad stengiausi buti kazkuo kitu.

p.s. jei skaitete ir nieko nesupratote, man nerupi. Jei supratote - musu auros panasios arba esate mane pazystantis zmogus (kartais be dA pilieciu cia apsilanko ir kitos asmenybes)...